BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

(be temos)

“Gyvenimas bjaurus, aš dar bjauresnė ir įrodysiu jam, jog jis nevisagalis”


 


 


     Jam spaudžia krūtinę nuo neapsakomo noro, noro pakilt. Jis norėtų būti kaip paukštis. Jis giliai įkvėptų gryno oro, kad tą kvapą prisimintų visą savo gyvenimą. Galingais savo sparnais liestų debesis, kad to švelnumo nepamirštų niekada. Jis stebėtų mus iš viršaus, kad nedarytų tokių klaidų, kurias darome. Jis girdėtų mūsų maldas, kad suvoktų ko trokštame. Jis ragautų laisvę, kad žinotų ką reiškia gyventi.


     Deja, kartais paragavę pipiro – esame šimtu procentų užtikrinti, jog tai cinamonas, išgirdę gandą perpasakojame jį visai kitaip, kai užsimerkiame, paliečiame daiktą, įsivaizduojame jį visai kitaip, nei jis atrodo iš tiesų, o įkvėpę mylimo šuniuko gaurų -  pradedame šniurkščioti nosimi ir čiaudėti.


     Mūsų gyvenimas yra didelis paradoksas. Kartais svajonės išsipildo, bet ar iš tiesų mes to norime?


 

Rodyk draugams

(be temos)

Sulig pirmuoju dūžiu kažkas manyje nutrūksta…


 


        Ant aprasojusio stiklo parašau vardą, tegu mano paslaptį nusineša naktis. Noriu, kad kas nors nutrauktų šia tylą, nes ji jau spengia ir darosi neramu. Pasidarysiu arbatos, ji sušildys mane. Arbata su citrina ir medumi atgaiva sielai.


 


        Spintelėje piliulės visai savaitei pedantiškai tvarkingai surikiuotos. Pirmadieniui padėtos dvi raudonos ir viena balta, antradieniui - viena raudona, balta ir kapsulė su spalvotais žirneliais, trečiadieniui - dvi raudonos ir viena kūno spalvos piliulė, penktadieniui - dvi baltos, šeštadieniui - dvi baltos ir viena raudona. Sekmadienį galiu pailsėti, kadangi padėta tik viena mažytė rožinė piliulė, kad gerai miegočiau. Ir taip prasidėjo jau antras mėnuo. Beveik nieko nevalgau, mintu tik vaistais.


 


Sunku apsakyti, kas tuo metu dėjosi mano galvoje. Kažkas cypė, tikriausiai tai buvo tyla.


 


Nebegaliu ištverti. Nebegaliu… Ta sumaištis. Ta beprotybė. Tas langas. Ta paslaptis.


 


Sulig pirmu dūžiu kažkas manyje nutrūko, vaizdas susiliejo.


 


                         Guliu žalioje pievoje, manęs niekas čia nepažįsta, niekas nežino kas buvo, kas dar bus… Pieva žalia.


 


                                                           Skaudu pasidaro gyventi, kai nori pamiršti didžiausiąpaslaptį savo gyvenime, o kartu su paslaptimi išnyktu ir viskas ko taip siekei, taip ieškojai.


 


                         Ant mano kojos piršto nutūpė drugelis, kažkodėl jis nesišypso, jis pakvietė audrą, o paskui audrą atsekė ir perkūnas. Tas trenksmas…


 


Aš ant grindų, sušalusi, kelėnai pritraukti prie krūtinės. Paskutinis dūžis sugundė mane pabandyti dar kartą.


 


Ar kada jautei tai?


 

Rodyk draugams

(be temos)

“Gyvenimas bjaurus, aš dar bjauresnė ir įrodysiu jam, jog jis nevisagalis”


 


Kas manęs laukia?


Kas žino kokia bjaurastis užvaldė mano sielą? Ji veržiasi vis gilyn ir gilyn. Ėda mane iš vidaus. Jau nesuvokiu kas darosi. Lyg koks parazitas čiulptų paskutinius mano syvus. Lyg mažytis šokolado kąsnelis, kurį įsidedi į burną. Jis pa mažu tirpsta, pajunti saldumą. Nori dar. Atsikandi antrą kąsnį (jau didesnį). Tave užvaldo begalinis noras suryti visą šokoladą. Godumas paima viršų. Suvoki, jog paprastai taip nedarytum, bet šis šokoladas kažkuo ypatingas, nori justi burnoje visumą, o ne tenkintis smulkiomis detalėmis.


Šlykštus jausmas, įsikerojęs tavyje plečiasi. Jauti žmogaus virsmą kale ėdančią savo naujagimį šunytį. Žiaurus paradoksas – kalė iš per didelės meilės suryja savo dalį. Padarėlis bejėgis pasipriešinti ir tai ją užnuodija.




Baigėsi ramybė. Baigėsi etapas. Baigėsi kelias, kuriuo iki šiol žingsniavai ramiai ir užtikrintai. Kelias buvo tiesus ir tu puikiai sugebėdavai nuspėti kas tavęs laukia už ženklo „Halt“ ar „Haltverbot“ . Dabar esi apsuptas įvairiausiu sankryžų, staigių posūkių, juodų taškų – įrėmintų  trikampiuose raudonais apvadais ir įspėjimų „Vorfahrt gewahren“ , virš kurių nurodyti skaičiukai keičiasi kas sekundę. Pagrindinio kelio tikriausiai taip jau ir nebeprieisiu niekada.


“STOP”


“Sustoti draudžiama”


“Pagrindinis kelias”

Rodyk draugams

(be temos)

Kartais gyvenimas būna toks žiaurus, jis nesiskaito su žmogumi, su žmogumi, kuris yra be galo


talentingas, kuris viską aukoja dėl kitų, kuris stengiasi pasaulį padaryti gražesnį

Rodyk draugams

(be temos)

 


Koks kvailas žaidimas, žaidimas, kuris sukasi ratu ir nieko nepakeisi…


Sutinki žmogų, imi jį pažinti ir jo netenki…


Ateina ruduo, žiema, pavasaris, vasara ir vėl ruduo…


Išaušta rytas, pragyvename dieną, vakare apmąstome ką nuveikėme, užmiegame ir vėl rytas…


Žmogus gimsta, džiaugiasi aštuonioliktuoju gimtadieniu, sulaukia senatvės, miršta, o į jo vietą ateina kitas…


Tas begalinis ratas vis sukasi ir sukasi ir nieko nepakeisi…

Rodyk draugams

Gyvenimo kelias

 


 


Ką mes veikiame šioje žemėje? Kokia mūsų paskirtis? Tikriausiai ne vienas esame apie tai susimąstę?


Manau, jog kiekvienas gimstame su tam tikra etikete. Pvyzdžiui, Antano Vaičiuaičio romano “Valentina” herojė atėjo į šią žemę su ilkimo dovana, ji šiame beprotiškai skubančiame pasaulyje sugebėdavo stabtelti, pagalvoti. Ji mokėjo bendrauti su gamta. Valentina naudojosi savo dovana, ne taip kaip šiuolaikinis žmogus. “Mes gyvename epochoje, kuri negali būti protinga, nes per daug skaito, ir negali būti graži, nes per daug galvoja” Oskaras Vaildas, gal todel ir nemokame nors kartais pabūti gamtos vaikais? Mes sumaterialėję, vis dažniau girdime nusiskundimus “Blogai gyvenu, nes trūksta pinigų”. Ne veltui N.Gogolis Yra pasakęs: “Nelaimės mums siunčiamos tam, kad atidžiau pažvelgtume į gyvenymą”. Taigi visi atėjome į šią žemę su tam tikra misija, kartais pastebėkime, gal mūsų nuopolis padėjo kažkam atsistoti? Visi atliekame tam tikrą vaidmenį šioje dramoje pavadinimu “Gyvenimas”. Ir nors esame tik maža dalelytė vis viena galop atsiduriame prie savojo Rubikono.


Tam ir esame, kad kiekvienas kaip Cezaris pasiektume didžiausią pergalę.  Kiekvienas turime palikti pėdsaką kelyje, kuriuo einame. Ir visiškai nesvarbu ar Žengiame tvirtais, vyriškais žingsniais, ar trapiais kūdikio žingsneliais, svarbu padaryti kažką ypatingo…:)

Rodyk draugams

(be temos)

“Gyvenimas bjaurus, aš dar bjauresnė ir įrodysiu jam, jog jis nevisagalis”


 


Aš būsiu lyg feniksas


Prisikelsiu iš pelenų


Būsiu stipri


Ir nieks nepakirps man sparnų


 


Skrisiu lengvai


Lyg lietus dangumi


Bandysi sakyt,


Ateisk man, brangi,


 


Bet bus per vėlu


Bandysi sakyt,


Atleisk man, brangi,


Bet bus per vėlu


 


Šį eilėraštį sukūriau savo sesutei


emmm, brangioji, čia tau :)

Rodyk draugams

Laimės beieškant

“Gyvenimas bjaurus, as dar bjauresne ir irodysiu jam, jog jis nevisagalis”


 


Laimės beieškant


Kaip mes suvokiame žodį “laimė”? Visi šį žodį suprantame skirtingai. Vieni sako, jog iki pilnos laimės trūksta mylimo žmogaus kitiems - mylinčio. Tretiems iki pilnatvės reikia pinigų, ketvirtiems reikalinga laisvė.


Trumpam stabtelėkime šiame skubančiame pasaulyje, įsiklausykime į širdies balsą ir susimąstykime. Argi visa tai gavę mes jausimės laimingi? Žmogus yra toks tvėrinys, kad kuo daugiau jis gauna - tuo daugiau jam reikia. Šitaip - mes niekada nebūsime laimingi.


Laimę galime sulyginti su loterija. Vieniems fortūna šypsosi nuolatos, o kiti vos vos gali išbristi iš skurdo, išplaukti iš ašarų bedugnės. Kiti to padaryti nesugeba per visą savo gyvenimą. Tačiau argi žmogus nėra pats savo likimo kalvis? Kiekvienas susikuriame pasaulį tokį, kokio norime, ar nusipelnėme. Mes patys nusprendžiame ar mums gyvenime reikės to, ar visai ko kito. Kiekvienas einame savo keliu, o tie žmonės, kurie nesugeba rasti savo kelio ir yra nelaimingi.


Pirmiausia turime suvokti, kas esame, pažinti mus supančius žmones, tik tada jausimės laimingi ir pilnaverčiai.


Manau, jog posakį : “Meilėje ir kare visos priemonės priimtinos”, galime perfrazuoti ir pateikti taip - siekiant laimės visos priemonės priimtinos. Suprantama, reikia atsižvelgti ir į moralės normas (žmonių taigi nežudysime). Pavyzdžiui, mano gyvenimo moto: jei nelipsi per galvas - nieko nepasieksi, kadangi šiais laikais niekas nieko ant auksinės lėkštutės nepadės ir neatneš. Visko reikia siekti savo rankomis, kabintis į gyvenimą nagais ir dantimis - tik tada būsi laimingas.

Rodyk draugams

svajones

 


 


 


    Kai sustipres sparnai, mes galesime taskytis siltame vandenyje, stebesime vikriai besisukiojancias zuvytes, pazaisime su nendriu lapais. Jeigu noresime, galesie aukstai iskilti, lekti virs misku virsuniu, palikti kaimus, laukus ir miestelius. Nuleksime toli toli, kur niekas musu nepazista ir niekas musu nepersekioja. Ateis vakarai - dangus bus pilnas zvaigzdziu ir menesienos. Tu girdesi, kaip teksi valtimis beplaukdami zmones, tu klausysies ju muzikos ir ju dainos, toli nuplaukiancios, tu matysi ziburius, kurie uzsidega sodybose, tu pasijuoksi is vieniso sunio staugimo, kuriam pasidaro graudu ir klaiku tokia tylia ir tokia nuostabia vasaros nakti. Tad nebijok, vaikeli, gyvenimas grazus ir dziaukis…….


 


 


Taigi, brangieji, linkiu jums, kad visos grazios svajones issipildytu….

Rodyk draugams

brolzudys

“Gyvenimas bjaurus, as dar bjauresne ir irodysiu jam, jog jis nevisagalis”


 


 


Ausre “Brolzudys”


 


Naktis tamsom tamsiausiom supos.


As buciavau tave lyg issiilges, lyg is toli atejes.


Ar nejutai, kad mano lupos - Judo lupos,


Kad delne grasiu trisdesimt gulejo?


 


Mudu - vienos mamos auginti,


Gyventi mokyti ir vienas kita broliskai myleti,


Pries kryziu pagarbiai kepure nusiimti,


Uz Lietuva - gyvybes negaileti.


 


Tujen - sunus istikimiausias.


O as!.. Tikejau laime rubly rasias…


O, brolzudystes ir krauju nebenuplausiu,


Nors tu atleistum, broli, man, tikrasis…


 


Ech broli, broli… Mano broli…


Prakeiktas as, pardaves motina, tave ir gimta zeme!


Tegul tavu krauju palietas kaimo molis


Man - suniui - suniskiausia mirti lemia!


 

Rodyk draugams